1Viešpatie, Tėve ir mano gyvenimo Valdove,
nepalik manęs jų užgaidoms
ir neleisk man per jas nupulti!
2Kas laikys parengtą botagą mano mintims
ir drausmės rykštę mano širdžiai,
kad nereikėtų gailėtis manęs klystančio
ir neliktų nepastebėtos mano nuodėmės?
3Tuomet mano klaidų nepadaugėtų
ir mano nuodėmių nesusikauptų;
tuomet neparpulčiau prieš savo priešininkus,
ir nedžiūgautų dėl to mano priešas.
4Viešpatie, Tėve ir mano gyvenimo Dieve,
neleisk man turėti išpuikėlio akių,
5atitolink nuo manęs pikto geismą.
6Teneapima manęs nei noras apsiryti, nei geiduliai,
teneužvaldo manęs gėdingi norai.
Liežuvio valdymas
7Klausykitės, mano vaikai, pamokymo apie kalbėjimą,
nes kas jo laikosi, tas nepateks į pinkles.
8Nusidėjėlis sugaunamas jo paties lūpomis;
jomis suklumpa keikūnas ir įžūlus žmogus.
9Nepratink savo burnos prisiekinėti
nei be reikalo tarti Šventojo vardą.
10Juk kaip nuolat prižiūrimas vergas nebus be randų,
taip žmogus, nuolat prisiekinėjantis ir tariantis Vardą,
niekada nebus apvalytas nuo nuodėmės.
11Kas dažnai prisiekia, tas kaupia savo kaltę;
rykštė nepaliks jo namų.
Jei neteisingai prisiekia, jis užsitraukia kaltę,
o jei nepaiso savo įsipareigojimo, dvigubai nusideda.
Jei jis kreivai prisiekia, negali būti pateisintas,
ir jo namai prisipildys negandų.
12Yra žodžių, kurie nusipelno mirties;
niekad tenebūna jų girdėti Jokūbo pavelde!
Tokie žodžiai svetimi pamaldiems žmonėms;
jie niekada nesivolios nuodėmėje.
13Neleisk savo burnai apsiprasti su storžieviška kalba,
nes joje glūdi nuodėmingi žodžiai.
14Atsimink savo tėvą ir motiną,
kai sėdi tarp didžiūnų,
antraip gali užsimiršti jų akivaizdoje
ir elgtis kaip kvailys iš blogo įpročio,
o paskui norėsi, kad nebūtumei gimęs,
arba keiksi savo gimimo dieną.
15Kas pratęs vartoti keiksmažodžius,
tas nesudrausmins savęs per visą savo gyvenimą.
16Dvi žmonių rūšys daugina nuodėmes,
o trečioji užsitraukia pyktį.
Deganti aistra – liepsnojanti ugnis,
neužgesinama, kol visiškai neperdega;
žmogus, atsidavęs gašlumui su giminėmis,
niekada nesiliaus, kol ta ugnis jo nesudegins;
17ištvirkėlis, kuriam kiekviena duona saldi,
niekada nesiliaus, kol nenumirs.
18Žmogus, išniekinantis savo vedybų guolį,
sako sau: „Kas gali mane matyti?
Tamsa mane supa, sienos mane slepia.
Niekas manęs nemato. Ko man rūpintis?
Aukščiausiasis mano nuodėmių neatmins“.
19Jo baimė ribojasi žmonių akimis,
ir jis nesupranta, kad Viešpaties akys
dešimt tūkstančių kartų šviesesnės už saulę,
mato visus žmogaus kelius
ir įžvelgia slapčiausius užkampius.
20Tas, kuris pažįsta kūrinius prieš jų buvimą,
pažįsta juos visus ir tada, kai jie sukurti.
21Toks žmogus bus apkaltintas miesto gatvėse;
ten, kur mažiausiai įtars, jis bus sugautas.
22Taip atsitinka ir moteriai, kuri būdama neištikima savo vyrui
apdovanoja jį įpėdiniu iš svetimo.
23Pirma, ji nepakluso Aukščiausiojo Įstatymui,
antra, nusikalto savo vyrui,
trečia, savo palaidu elgesiu nusikalto svetimavimu
ir pagimdė vaikus nuo kito vyro.
24Ji pati bus atvesta į bendruomenės sueigą,
ir jos vaikai turės dėl to kentėti.
25Jos vaikai nesuleis šaknų,
o jos šakos neduos vaisių.
26Ji paliks prakeiktą atsiminimą,
ir jos gėda niekada nebus ištrinta.
27Taip visi ją pergyvenusieji pažins,
kad nėra nieko geriau už pagarbią Viešpaties baimę
ir nieko saldžiau už klusnumą Viešpaties įsakymams.
28Viešpaties sekimas – didelė garbė,
o būti jo priimtam reiškia ilgai gyventi.
